Gimus Bitch Danijos Princese Netapsi

Dar viena nerami naktis. Tėvai ruošėsi į kelionę, padėjau mamai surinkti vaistus, tada atsiguliau į lovą… Užmigti siaubingai nesisekė, mintys atkakliai vaikė miegą, užimdamos pasąmonę ir viską tame kambaryje. Užsidėjau ausines, turėdama vilties, jog Sonata No. 14 atneš gražesnį sapną. Bet nesugebėjau jos rasti tarp kelių šimtų dainų. Tada prasidėjo. Suskambo Maksim „Otpuskayu” ir pradėjo veržtis prisiminimai… Ši vasara, galybė veidų, nuostabių prisiminimų, ištartų žodžių, nepasakytų frazių. Gulėjau ir  vis mąsčiau masčiau mąsčiau. Galų gale šie prisiminimai buvo malonūs ir nustūmė mane į žavaus transo būseną. Tik staiga… skardus dunkstelėjimas į grindis, tamsa, sukrėtė aplink tvyrojusią ramybę. Instinktyviai, ištraukiau ausinių laidą, numečiau iTouchą ant lovos ir pasileidau, tarsi maža mergaitė, į tėvų kambarį. Prie durų jau stovėjo mama, jos akys buvo ne mažiau paklaikę nei mano ir kiek sudirgęs tėtis, kuris buvo apsnūdęs ir kasėsi pakaušį. Žinoma, tas garsas iįgąsdino ir juos.  Likau stovėti tarpduryje, o jie nuėjo… Šaukiau : „Ne ne, neikit kitur, tai mano kambaryje nukrito! MANO KAMBARYJE!!”. Bet jie neklausė. Apėjo visus kitus kambarius ir galiausiai užėjo į manąjį.  Priėjau ir aš, bet kažkodėl nedrįsau peržengti slenksčio [tariamo, tokio čia nėra]. „Pažiūrėk, ar tai ne paveikslas” - sunerimus paprašiau mamos. Ji atsakė, jog jis savo vietoje. Mano kambaryje - du paveikslai. Iš tiesų, tai buvo tiesa. Portretas ramus ir patamsėjęs, stovėjo atremtas į sieną ant lentynos ir žvelgė į tamsą. Tuomet įžengiau pati ir sušukau: „Juk liepiau patikrinti paveikslą!”. Didžiulis, maždaug 90cmx90cm apimties Mariaus Jonučio paveikslas, nukritęs iš daugiau nei 2 metrų aukščio, stovėjo ant grindų, parimęs į baltą sieną, tarsi iš viso niekada nebūtų buvęs pakabintas, tarsi jį kažkas ten būtų pastatęs ir palikęs. Vienintelė žymė, jog šis nuostabus darbas krito, buvo kiek įskylusi viena rėmo detalė. Daviau subtilią užuominą tėvam, kad būčiau nieko prieš, jei apsikeistume tą naktį miegamasiais, bet jų pozicija buvo aiški: “Nėra dėl ko jaudintis, juk tai ne žmogus, o nukritęs daiktas. Tiesiog palik kambario duris atviras”. Nežinau kodėl, bet praviros durys mane dar labiau gąsdina, nes girdisi dar daugiau įvairių namo garsų ir tai sukelia tikrą audrą mano vaizduotėje. Palikau uždegtą ant darbo stalo stovinčią “taurę” lempą. Blausi šviesa teikė šiek tiek ramybės.

 Atsiguliau į lovą, bet užmigti nesisekė, pernelyg įbauginta buvau, vėl pasidaviau garsų kankinimam. Neapsikentus, atsisėdau ir pakėliau nuo stalelio gulinčią knygą. Hesės “Stepių vilką”. Atsiverčiau ir skaičiau. Pernelyg nesigilindama (vis dėlto buvo 01h), tiesiog ramindama save. Visas kūnas drebėjo, mačiau kaip virpėjo puslapiai, liečiami mano drebančių rankų. Pulsas buvo toks dažnas, jog vargu ar kraujo spaudimo matuoklis nebūtų nusprogęs nuo tokių skaičiukų. Nebepamenu, kada paskutinį kartą būčiau taip išsigandusi.

Nemyliu tamsos, man ji ne priešas, bet kažkas tokio, ko negaliu peržengti, ko vengiu, kas mane gąsdina. Ji nekelia pagarbos kaip ugnis, kurios taipogi neliečiu, bet godžiai ryju akimis. Ji tik įvaro baimę, panišką baimę. Tai tas metas, kai prasiveria mano ypatingasis kanalas su anuo pasauliu, kuriuo pernelyg tikiu.

Tą naktį vėl mąsčiau ką reiškė tai. Tas paveikslo kritimas [jis buvo pakabintas gal prieš mėnesį]… Galbūt pernelyg tikiu ženklais, siunčiamais mums, kad pamatytume, ko nematome plika akimi. Kad pajaustume. Tame paveiksle atvaizduotas tarsi kaimo gyvenimas, angelas virš sodybos, senučiukė, melžianti karvutę, sodai aplink. Toks labai teigiamas energetiškai paveikslas. Vadinasi “Nostalgija”. Ir pačiam autoriui jis be galo artimas.

Kas tai buvo?  Ženklas, ar man ir vėl paranoja…?

Mažiau ar daugiau. Galvoje.  Tuščia ir pilna. Širdyje. Išsekusi ir pakylėta. Dvasia.

Jei ne Moloko, vargu ar rašyčiau. Mat užėjęs chroniškas nerašymo sindromas. Minčių tiek, jog ne tik nebespėju dėlioti į lentynėles, bet net ir skyrių nebežinau. O kaip neišeina sugroti solo klaviatūra, taip neišeina.

Kažkodėl sėdžiu paniurusi.Mano kompanija aktyviai dalyvauja šokių studijos paieškose, todėl nereiškia noro palošti pokerio ar dar kokio velnio parkelyje prie namų. Tai reiškia - šį vakarą, mieloji, pūsi namie. Kur dingo vakarai prie baseino? Mano šou pagal „čiuožki”? Maudynės su drabužiais ir įžūlus V. maisto atsargų naikinimas?

Gyvenu nuostabioje vietoje. Tikriausiai jau esu tai sakiusi? Taip, parkelis, pušynai, Nemuno krantas, žalia žalia žalia. Bet ruduo čia ateina anksti, o žiema išeina per vėlai. Tiesiog skauda akis matant kaip sodriai žalią keičia salotinė, galiausiai pasirodys gelsva, oranžinė ir ruda… Itin mylimas mano koloritas. Visur, išskyrus medžius, žolę ir kitus pranašus apie metų laiko pasikeitimą. Tai velnias, jau 2 musės kambaryje. Uodų ir vorų taip pat netrūksta. Kažin kada jie užsnūs ? Ruduo man patinka dėl oro. Pagaliau dingsta „sušilusio kūno” efektas, kuris dušo maniakei yra ypatingai skaudus, gali išsitraukti snūduriuojantį paltuką, vilnonį šizovą kombinezoną, pirštines… O žiemos laukiu tik dėl Kalėdų. Žiemą visada nušąlu rankas. Visada. Ir tada ilgai ilgai ilgai ir nuobodžiai be galo gydausi. Kremas kremas kremas. LABAI DAUG kremo.

Netrukus atvyks didelės svarbos svečiai. Hmm.. kažkodėl nė kiek nesijaudinu. Sėdžiu sau ramiai su teniso [tokia jos paskirtis buvo prieš metus, kai dar lošiau] kiek dėmėta suknele, švariais, kvepiančiais, bet įtartinai surištais plaukais, vasarinėm „pležankėm”. Bukai spoksau į keliuką, einantį šalia mano namų, palei Nemuną, kuriuo retsykiais pėdina keli žmogeliai, kartais su dviračiais pralekia aktyvistai su kuprinėlėm ar vaikai.

Šį vakarą mūsų virtuvė bus užkariauta.  Mano gurmaniška šeimynėlė + dar viena gurmanų porele siaus ir oš. Ak. Mandagiai atsisakysiu galimybės paošti su jais. Nenoriu savo suraukto snukelio visuomenei rodyti, jei taps paprastesnis - gal ir pasirodysiu. Vienaip ar kitaip, skrandis vėl pokštauja, taigi, nėra ko erzintis ir eiti uostyti dieviškų kvapų, kai negali ragauti.

Nesitikėkit šiandien iš manęs kokių tvarkingų, ar aiškių minčių. Po tokios rašymo abstinencijos, džiaugiuosi, jog iš vis sakinį suregzt išeina.

Jei jaučiate, jog mūsų mintys gali sutapti arba labai skirtis, parašykit. Nesupyksiu. :} Aš nuoširdžiai tikiu, jog pavyks ištrūkti iš savo keturių sienų glėbio ir įvykdyti kažką beprotiškais smagaus. Pradžiai - bent įdomaus.

Atvira pasiūlymams, kiek pissed off,

mergaitė su laiveliu.

 reikia rašyti.

Pusė devynių vakaro, Kamilė lėtai slankioja besimigdančio Akropolio tvirtovės alėjom. Žinoma, užsuka į knygyną. Praleidžia ten… ilgokai. Su šypsena veide stebi žavius inteligentus ir kitus knygų mylėtojus, kurie net vėlų penktadienio vakarą nepraleidžia progos aplankyti “Baltų lankų”. Blaškosi ji ir vis neranda “tos vienintelės”. Taip… Ta Tori Amos a la autobiografinė knyga ją iš tiesų be galo traukė, bet kainavo ji 88litukus su kapeikom. Ačiū Aukščiausiajam (gyvenimui), jog ji turėjo tik 70 su viršum… Jau žengė išėjimo link ir… velniai griebtų. Kodėl Tu(nežinau dar kas jis) ženklus man siunti taip vėlai??? Taip, Kamilė užuodė praėjusio pro ją vyruko kvepalus. Mh, Versace eu freiche. Mh, aha, o taip. Sėkmės tau sporte!

Kadangi aš Kamilė ir jutau begalinį norą ištuštinti piniginę, nusivilkau į Videoplanet. Vėlgi vilionės. Seni kolekciniai švedų filmai po 59ltė traukė, BET… jie nebuvo TAIS. Laukiau mielojo šeimynykščio, kad parvežtų į namučius, o jis dar turėjo reikalų, todėl nupėdinau viltingai į MAXIMĄ. O gerklytę skausmas draskė, o sąnariai mielieji kaukė, o nosis užsikimšus, o jėgų nėra… Viltys tirpo apžiūrėjus video asortimentą, bet dar turėjau paskutinį šansą - knygų lentynos. YES! Yes, it happened! Radau TĄ. Plonytė, nebrangi, bet tokia žavinga ji švietė man iš lentynos. Seniai nužiūrėta. Erich Segal “LOVE STORY meilės istorija”. “Visiems, kurie myli, mylėjo ir mylės” - kalbėjo mažytis užrašas po pavadinimu. “Taip, šiandien tau jos REIKIA” - suspaudžiau rankoje. Dar pasičiupau lipnių lapelių. Nuėjau į tą nelaimingą kasą, kur keliom prekėm, bet ji ir informacijai priklausė. Dvi pardavėjos sukosi prie klientų dviem frontais. Ir tada viskas LŪŽO. Vėl viltis. Skambinu Tė ir klausiu kur jis. Maniau dar tik kažkur miesto glūdumoj… NEĮSIVAIZDUOJATE, KOKIA PALAIMA NUTVIESKĖ MANO IŠKAMUOTĄ VEIDĄ. “Tarp vaisių ir daržovių” - pasigirdo laido gale. (a, taip, mobilieji jų neturi) INTARPAS [ką tik užgrojo Nedos "Pasaka"..."...ir kai ateis naktis, pažvelgsiu tamsai į akis, pavargusi nuleisiu... tau galvą ant krūtinės.." O tu, lochele Kamile, neturi kur nuleist galvos ;D] Taigi. Nuskuodžiau į tą daržovių skyrių ir pamačiau jį. Vilkėjo juodus sportinius marškinėlius, senokus džinsus ir įtartinus juodus batus. God, kaip jis gražiai man atrodė! ;D Ir kaip man stipriai “dalampočki” buvo, kad ten nebuvo jokio stiliaus. Kartais jį matyti TAIP gera…  Vos priėjus pasigirdo džiaugsmingas “o, mažute, ką veiki?”. Bet aš nutaisiau nelaimingo karžygio miną ir pasiskundžiau, jog man prastai. DIEVINU tą staigiai prabėgantį slepiamą gailestį jo veide. Iškart man pagerėja. Bet nuotaikos vis tiek nebuvo… Beeinant pamačiau dar dvi pažįstamas paneles, viena nešė trauktinės bonkelę… O su ja lankiau darželį. Su ana - pradinę. Buvo mielos panos, ypač toji su gėrimu. O dabar…? 22h vakaro, o jos nusitinkavusios, “pasidabinusios” trenksis į velniai žino kokį “tūselį”, su kiek girtų bičų ir kas ten dėsis. Aš pajutau tokį gailestį ir … praradimo jausmą. Kai mano akyse jos po truputį ritosi… Blem, merginos! Tė irgi jų savotiškai gailėjo. Nutraukiau jo “kokios mažutės su buteliukais” gaidelę, savo liūdnomis mintimis, jog kažkada jos buvo kitokios… Ir tuomet a6 suvokiau, kaip džiaugiuosi, jog einu kitu keliu, nei jos… Kad tą vakarą vilkėjau baltais marškinėliais su Daisy duck ir baltu nertiniu. Paprasti džinsai, kiek pasišiaušę nuo vėjo plaukai, kuklus mėlynas švarkaspaltis. Ir KAIP aš didžiavausi Tė, stovėdama šalia jo, paprasto, žavaus,tvirto ir … taip, jis protingas. Labai. Jis mane saugojo.

22h, akropolio maxima, krūva maisto and so on. Baigėm dėti pirkinius į maišus, kai mano veidas juokingai išsikreipė, bet kartu ir suėmė juokas, pamačius, jog jis nupirko ‘maximos’ batono. “Tu paėmei MAXIMOS batoną??”. “O ten maximos?? hmm… net nepastebėjau”. Už mūsų stovėjusį įdomios išvaizdos vyruką tai matyt prajuokino ir jis žaviai nusišypsojo. Aš taip pat šypsojausi.

Ir tuomet mes pradėjome kelionę namo į savo tobuląjį kaimą - Kačerginę. Jau seniai su Tė nebuvome taip maloniai pasikalbėję…. Norėjau, kad kelias tęstųsi dar ilgaaaai ilgai. Man buvo gera važiuoti su juo per lietų, mūsų mieluoju džipuku, tamsai nužengus į žemę ir diskutuoti giliom temom. Ir jis mane giliai nustebino… Pasakojo dalykus tokiu ramiu, draugišku tonu, tarsi būtume lygūs. Vis tikėjausi išgirsti “na, tu dar maža, nesupranti…’ Bet ne… jis to nesakė. Jis įsileido mane į tą savo gyvenimo kertę, kur anksčiau kabėjo lentelė “tu per maža žinoti”.

 Nedrįsau kai ko klausti,  laukdama kokio super racionalaus ir kaip visada, realaus ats.

“Vis bandau surasti įrodymų, paneigiančių, ar patvirtančių, jog 17 metų vaikinas GALI MYLĖTI” - sunkiai pradėjau… “Mylėtis?” - atsakė. “Neeeee… MYLĖTI”. Ir oooooooooo. TAIP. jis pasakė, kad “GALI”. Na, po to sekė bla bla bla įvairūs, bet esmė ta, kad jis sutiko. Tė SUTIKO! Kad ir kiek kartų gyvenime būčiau išvadinus jį “durniais, asilais ir t.t” (įtariu kalbame apie tūkstančius kartų), bet vis dėl to… Aš tikiu to vyro žodžiais. Jis turi daud daug proto galvelėje. Tė vienas iš tų visiškų retenybių, kuris gali stipriai įtakoti mano sprendimus.

Taigi… Nežinau kodėl, bet man tai buvo svarbu. Norėjau tuo pasidalinti. :)

Beje, aš ABSOLIUTI likimo ironijos numylėtinė.

kai mane myli, aš bėgu. o kai man be galo norisi mylėt, nebeturiu ką.

Myliu tave, Kamile. ;D Blem, kaip myliu už tai.

O aš šiandien mylėjau… Deja, mane kaip čia dabar pasakius… [pardon lituanistai] bet JO. PALIKO.

Gerai. baigiu. Einu su Sashka apie “love” padainuot. ;D jau pridainavau su Sinatra.

Labos, mielieji.

“Audra prieš lietų” - Ieva, Gyte, Eisma… AČIŪ jum, kad pavertėtė šią dieną tokią MŪSŲ. Tokią… mm.  Ir tau, Tingri, kuris manęs nemyli ;D Tingris myli Ievą. Geras ciūcikas.

Tingris, kuris manęs nemyli. Tik uosto. Neapsigauti, jam nė kiek nepatiko,  kad jį glosčiau. Jis meiliai urzgė. ;]

Aš esu laiminga. Ir nesvarbu, jog jau keturias dienas trūniju namie, pakirsta peršalimo.

Mano gyvenimas tarsi šokiai - gracingas, aistringas, kartais traumuojantis, kupinas greičio ir emocijų. Kasdien vis kita improvizacija, kiti ritmai.

Jis tarsi futbolas. Su pergalėm ir pralaimėjimais. Džiaugsmo šūksniai ir liūdesio ašaros. Fotbolas ne sportas, tai - gyvenimo būdas.

Aš turiu tikslą pasveikti. Atsistoti ant kojų. Štai sėdžiu ir geriu geriu geriu arbatėles, vaistus. Galvoje tiksi laikrodis ir atkakliai kartoja : “Penktadienispenktadienispenktadienis”.

Esu laiminga, nes pasaulyje yra žmogus, kuris nepaisant visko, vis dar moka mane sujaudinti tarsi mažą vaiką taip, kaip niekas kitas.

Gyvenu ant Nemuno kranto, kasdien galiu džiaugtis gamtos grožiu ir nuostabiais vakarais su puikia kompanija.

Dabar aš jau žinau, ko man reikia. Kiek nedaug tereikia, kad manyje vėl įsižiebtų ugnis.

Tiesą pasakius, jei mano šypseną šviestų, galėtumėte mane naudoti kaip 1.65m aukščio šviestuvą.

Ir aš tikiu, kad manęs jau laukia Nida. Aš ją myliu. Ar mes abu? Noriu ir vėl uosti nuostabų pušynų kvapą, girdėti jų magišką lingavimą. Noriu vėl kalbėtis su bangomis, ieškoti akmens su skyle viduje. Bristi uždraustąja kopa. Nuskinti žemuogę miškelyje. Klaidžioti, kur veda akys. Bet juk tai ne tik mano… Norėtum dar kartą ir tu?

Niekas nežino, kas bus rytoj. Niekas nežino, ar kitą dieną saulė švies ryškiau. Niekas nežino, ar … ?

Nesakykit “myliu”. Tai naikina magiją… :) Viskas tuomet pasikeičia, nebelieka to jauduliuko ir baimės. Man, i hate that. Bet kodėl nepasakius: “Aš myliu mūsų pokalbius/mūsų ginčus/ tavo išvirtą kavą/tai, kaip tu kalbi su manimi/ tai ko dar nepasakėm/ ko nepadarėm ir perdarėm ir t.t” ?

O iš tiesų…  tai mano magija.

Jūs esate jūs. Gyvenkit pagal savo ritmus.

O aš… laimingoji ligonė - šviestuvas, lekiu susirasti termometro. prisišokau ;D

Aš noriu jo. 

Aš nenoriu tapti kita, tik noriu būti geresniu žmogumi.

Aš nenoriu išgelbėt pasaulio, nes tai ne mano galioj, bet noriu apsaugoti sau brangius nuo žmones negandų, liūdesio, skausmo. Ne visuomet pavyksta, neretai pati sukeliu tą skausmą. Bet nesu bloga.. tik…

Aš nebenoriu būti pikta. „Pasikėlusi“. Nebenoriu skaudint.

Ar pinigai ko nors verti, kai esi vienas…?

Aš noriu būti arčiau gamtos. Neužtenka matyti tekantį Nemuną pro langą. Tapti paprastesne.

Aš nenoriu būti tūsovscike, tai manęs nedaro laimingesnės. Tyloje galiu daugiau atrasti.

Aš noriu padaryti ką nors laimingą. Aš noriu pati būti laiminga.

Aš noriu, kad mane išklausytų, noriu pati išklausyti.

Aš noriu… noriu, kad nors vienam žmogui atrodyčiau pakenčiama su savo complicated character.

Noriu, kad mane mylėtų. Aš taip pat galiu galiu mylėti. piano.

Aš noriu prie ko nors pribėgti, apsivyti jo kaklą rankomis, pabučiuoti ir tuomet priglusti. Neprašau, kad kalbėtų, tik priimtų gestą.

Aš noriu ribotos laisvės, nes per didelis jos kiekis mane naikina.

Aš noriu kam nors iškepti savo šokoladinį pudingą su apelsinų žievele ir grietinėlės padažu.

Aš noriu, kad kam nors rūpėčiau.

Ir aš nenoriu būti viena…

Noriu žinoti. Nenoriu laukti. Nežinia tik kankina…

Nenoriu bėgti, tik duokit man erdvės, laisvės ir gurmaniško maisto.

Aš noriu kam nors būti „jo gražiąja“.

Nenoriu kelti baimės. Nesu blogietė, tik pavargusi be galo ir liūdna…kažkas.

Noriu  ką nors paglostyti.

Noriu išgirsti „aš dievinu tavo kvapą“.

Noriu parodyti tai, ką matė tik keli laimingieji, nuvesti ten, kur norisi atsiduoti grožiui, kur nesvarbu kas tu esi, svarbu, kad tu čia.

Noriu, kad man pagrotų gitara Iglesias „Hero“. Maybe i would let you be my hero…

Nebenoriu užmigti vidurnaktį su ašarom akyse, girdint paukščių čiulbėjimą. Juk dar neseniai juokiausi.

Noriu, kad pavyktų atstatyti gyvenimą. Pastaruoju metu viskas byra iš rankų…

Aš norėčiau kam nors pasekti pasaką ir pamatyti besimerkiančias akis.

Nebenoriu taip dažnai klysti. Žiaurios pamokos.

Aš tiesiog noriu džiaugtis gyvenimu su kitais. O kartais ir viena.

Noriu išmokyti kaip mylėti Nidą.

Aš noriu…

Per daug nuoširdžiai,

 Kamilla

  This what i want…

Aš negaliu nupirkti tau nedidelio namelio, ant aukšto, kuproto kalno, kur žemiau raibuliuotų ežeras. O pažadėjau…

Dar prieš kelerius metus, kasdien žadėdavau, jog viskas ryt bus kitaip, aš pasikeisiu, nebeskaudinsiu… Tai tęsdavosi gal tris dienas. Galbūt penkias. Tuomet ir vėl sunertos rankos, nulenkta galva, kaltės jausmas, atsiprašinėjimai… Bet tu visuomet atleisdavai. “Kodėl atsiprašai, jei tuoj ir vėl pakartosi šią klaidą…?” - klausdavo. Tylėdavau, žinojau, kad sako tiesą.

Aš nebuvau pati meiliausia, ar bent toji, kuri grįžus mylimam žmogui šoktų ant kaklo, pabučiuotų ir nepaleistų. Jei taip darydavau, atrodydavo tiesiog dirbtina. Bet kartais… kartais iš tiesų norėdavau prisiglausti ir būti šalia.

Pameni, juk kiekvieną vakarą tau grįžus iš darbo, mes šokdavom…? Būdavo gera… Madonna, Enya, Celine Dion, Bocelli, Brightman, kelių rusiškų dainų akordai…  Buvau tikra pamaiva. Staipiausi prieš veidrodį, kartodavau sau, kokia aš žavi… Jau tada supratau, jog visa tai tik akių dūmimas.

Tu tikėjai manimi. Mano istorijomis. Melu netikėjai… mokėjai išskaityti jį iš lūpų. Dievinu tą šypseną, kai man padovanojus kažką handmade, tu žiūrėdavai į mane. Žinau, jog moki atsirinkti, kas tikra…

Žinau, kad sergi. Ir man baisu. Man baisu matyti ašaras, tą baimę tavo akyse… Vakar, kai apkabinau tave ir sakiau, jog visada būsiu šalia - sakiau tiesą. Esu tave įskaudinusi, ne kartą, pravirkdžiusi ir privertusi be galo jaudintis, bet… aš niekuomet tavęs nepalikčiau. Mes išgyvensime tai kartu. Net jei ir atrodau abejinga, iš tiesų tai mane drasko.

Dabar padaryčiau bet ką, kad tik išvysčiau tave vėl žvalią ir sveiką.

Nuskinčiau visas Kačerginės žibutes ir snieguoles.

Apsodinčiau visą kiemą tavo mylimomis gėlėmis.

Atiduočiau savo laiką, energiją, pinigus ir dalį sveikatos. Atsisakyčiau linksmybių, valkiojimosi po gatves ir visko, kas tave erzina.

Ir dar… mes abi puikiai žinome, jog tai nepadės. Nenoriu daug žadėti….

Juk ateityje, kai būsiu turtinga dama (jeigu būsiu), aš pastatysiu tą rastinį namą, nors ir savo rankomis. Su sporto sale, nėriniuotum užuolaidom, rankom išdažytom sienom, senoviniais baldais, antikvariato puošmenom. Taip, jis stovėtų ant kalno. Galėtum ramiai gulėti ant šezlongo ir stebėti saulėlydį, su puodeliu garuojančios mokos… Jis būtų šalia. Tikiuosi. Kitaip jo lauktų dar vienas nemalonus pokalbis su manimi.

Nepasiduok. Aš taip pat bijau. Bet kartu įveiksim ir baimę ir ligas. Ir to namuko pavydės visi piktuolai ir geriečiai. Ypatingai, jei mane prames į VDA. Tuomet, sužinojus grožio paslačių, paversčiau tą vietelę rojumi žemėje.

Važiuok į Italiją porai savaičių, m..? Juk pavargai nuo manęs, nuo jų visų, darbų ir rūpesčių… Paflirtuotum su kokiu Andrea, pakvėpuotum alpių orų, pasimėgautum saulės spinduliais ir ramybe…

Gerai, baigiu. Pradžiai, grįžk šiandien anksti namo. Padarysiu citrininį šerbetą. :)

Tikėjo, kad pavasaris jau beldžiasi Karo muziejaus sodelyje.

Norėjo paslėpti saulę, taip įkyriai ji švietė.

Keikėsi. Nedaug. Reikėjo…

Laukė ir tikėjo, jog jis to nepadarys…

Pakritikavo, pagyrė, išėjo.

Stebėjo, kaip naktį miega, kosėdamas mažylis… Mažas kūnelis virpėjo. Apklojo jį kaldra, apkamšė ir spaudė mažą rankutę. Nieko tikresnio nėra. Jis jautė.

Sakė jai, kad prastai atrodo.

Gyvena netikroje laimėje… o gal tai liūdesys, padengtas sniegu? O jis tikras, visai kaip tu.

Neįsivaizdavo, kad melas ga li būti toks… nugludintas.

Bet šimtą kartų ištarė : “Don’t you know you’ve got your daddy’s eyes? But daddy was an alcoholic…”.

Suplėšė nutrauką į aštuonias dalis… klijavo po to.

Lipo sienom.

Kalbėjo lūpom.

Tikėjo, kad “tinginys” gali pasakyt apie žmogaus asmenybę. Pastarasis buvo itin saldus, tirpstantis, bet sausas… Ar jis toks?

Ar dar kadanors pieš…?

Nereikia saldybių. Norėjo tik tiesos…

Rūkė cigarą… atrodė, jog vyšnia.

Labai myli mamą. ir ne tik.

Užsimerkiu… prieš akis ir vėl iškyla stoties vaizdas.

 Pliaupiantis lietus.

Pūkinė striukė.

Vyriška sportinė kepurė.

 Nubėgusi pudra. Lūpos. Rudos akys.

Mažas jorkiukas, nenustygstantis vietoj. Vėl rudos akys.

Nutolęs P. balsas : “Kamile, o tau patio kalbėtis su juo vidury nakties, jam tūnant spintoj…?”.

Aklas klaidžiojimas Donelaičio gatve, ambasados.

Baltasis tiltas. Niekad nesuprasiu, kaip mums pavyko susitikt tuomet…

Pokalbiai iki ryto, neišpildyti pažadai, klaidžiojimai.

Atsimerkiu ir suprantu.

Tiesa, tai buvo… Bet mes abu palikome tai. Pažinojome tik žmones, kuriuos norėjome pažinoti. iR visi prisiminimai - tarsi dar neišblukusios skaidrės. Žvelgiu į juos ir jaučiu šilumą. Bet jie tokie… jie tarsi vaškinės lėlės. Negali suprasti - jos gyvos, ar tobulai sustingę, vaškinės.

Žinau, kad to niekada nepamiršiu. Tikriausiai ir tu nusijuoksi dėl visų išgalvotų istorijų, “žmogaus be odos”, mūsų juokingų ginčų nuotrupų.

Bet tu nepažįsti manęs. O aš tavęs. Matyt tai ir laikė mus drauge.

Turi bjaurių savybių, padarei tai, ko nereikėjo… bet giliai širdyje, tikiu jog tavyje dar liko truputis to berniuko iš 2005-ųjų spalio vakarų.

Norėčiau tik vieno - kad tai liktų mūsų atmintyje, galbūt niekada nebesimatysime, bet… išliksime vienas kito atmintyje. Tokie, kokiais laikėme vienas kitą. Ir nesistenk tapti tuo, kuo nesi. Niekada nepamiršk to berniuko savyje. Berniuko iš 1123 kambario.

 Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Labas (liūdnas, jaudinantis, piktas, ramus, pašėlęs) vakaras. [pasirinkite 1 iš duotų žodžių]

Žinau, kad kažkas šį vakar siaučia vakarėlyje.

Kažkas dirba sargu ir sušalęs geria kavą.

Kažkas kažkam pasipiršo.

Kažkas verkia.

Kažkas gavo šuniuką.

Kažkas suprato, kad gyvena. Gal net kvėpuot dažniau pradėjo.

Ir dar, kažkas šiandien nepatenkintas. Viskuo. Savim. Dangaus spalva. Žmonėm. Jų pasakytais žodžiais. Čia jau turbūt aš. Visą šį savaitgalį man kažkokios nelaimingos psichologinės pagirios. Britkus dalykas. Ryte atsikeliu laiminga ir kuo labiau vakarėja, tuo snukelis tysta žemiau. Beeeeeet. Turėsiu dievišką pramogų netrukus. Važiuosim su šeima į maximą! Tobula. ;D Nelabai iš tiesų. Vat. Bet nusipirksiu visokio kokio gero maistuko, daržovyčių ir kito sveiko stuff ir kažką gaminsiu. Saaaaaau. Nes šeima išrūks kažkur. Būsim tik aš, mano mylimasis [muzikinė aparatūra], virtuvė ir gaminamas maistas. O, pajutau pagerėjimą! Nice :}Pradėsiu valgyt salotas. Vien ištarus tą žodį mano veidas išsikreipia… Tik žoliaėdžiai jas valgo. Na gerai, gerai. Žmonės jas mėgsta. Sako - skanu. Vistiek britku man ;D Man daug skaniau jautienos steikutis su krauju ir vyno + aceto balsamico padažiuku. Mėsaėdė nelaiminga. Teks atsisakyt raudonoi s mėsos, arba mažint, valgyt tik baltą, žuvytes visokias, salotas. Gyvent galima. Bet… tai nebebus taip malonu. Nes valgymas man - ceremonija. Turiu jaust malonumą. Valgau ne dėl alkio, dėl jo visai nevalgyt galiu. Man tai malonu. Padengi žavingai stalą, gėlės, žvakės, pasigaminu sau kažką skanaus, ne riebaus ir puiku. Bet gaminu, tik grie žtai kai būnu viena namie. Juokinga ;D Bet mane diorgina kažko tais, kai kažkas šmirinėja po namus per tokias apeigas.

Ok. jau įsijaučiau. Misija įvyykdyta - pralinksmėjau. Varau. Reik išsirinkt kokias gurmaniškas salotas šiam vakarui. ;D

Neliūdėkit. Gero likusio savaitgalio :]

Keisti tie žmonės… Vis bando tave įkišti į rėmus. Sprendžia apie tave, tavo interesus, temperamentą - pagal veidą, sijono ilgį, apatinius.

Vakar paklausus, ar atrodau lengvai prieinama, išgirdau atsakymą, kurio nesitikėjau : “Kartais atrodo, jog prie tavęs lengva prieiti, kartais ne, priklausomai nuo to, su kokia tu kauke, ar be jos”.

Žinote, man taip atsibodo tos etiketės… žmonės susikuria nuomonę, sugalvoja tau reputaciją ir dar galiausiai bando tave įtikinti, jog tu būtent toks, o ne kitoks. Štai kitas žmogus, prieš gerus metelius, į  tą patį klausimą atsakė visiškai skirtingai…: “Anksčiau man net baisu būdavo priartėt, atrodydavo, jog jei tave paliesi - taip voši, jog neatsikelsiu”

Ir kas čia teisus? Žinoma man yra juokingas mąstymas, jog jei mergina turi pomėgį flirtuot ir yra komunikabili - tai jau lengvai prieinama, kartais netgi k.ū.r.v.a. Ir kas kaltas dėl to? Senamadiškos pažiūros? Visko sureikšminimas? Žmonių drovumas? Jie patys kompleksuoti ir pavydi tiem, kurie laisvai išreiškia save įžūlesne kalba, todėl vadina juos necenzūriniais epitetais?

Nesilaižau su pirmu pasitaikiusiu, nesiduodu vakarais su berniukais saldainiukais, nesileidžiu vyniojama aplink pirštą, mano kūnas priklauso tik man. Bet va matot, mano tiesmukiškos kalbos ir flirtavimas, kai kuriems leidžia palaikyt mane lengvai prieinama. Našlaičiai.

Turiu kaukių, neneigsiu. Galiu žiūrėt į akis ir meluot taip, kad žmogus išgirstu būtent tai, ko trokšta, nors tai bus visiškas būrimas. Bet jei tai moku, dar nereiškia, kad tai darau. Esu būrus ne vienam, neslėpsiu, bet… ar jie man buvo svarbesni už mano pliušinį meškiuką ant palangės?Buvo ir svarbesnių… Tada meluodavau, kad pabėgčiau, nes jie nesuprasdavo, jog peržengė tą privatumo ribą, į kurią neleidžiu eiti niekam.

“Šalta, bejausmė, rimta, pasikėlus, nejautri…” ir t.t toliau ir panašiai. Kiek etikečių turėjau… Net baisu. Galėdavau ramiai valgyt vynuoges, kai šalia manęs verkdavo. Ot k.a.l.ė! Bet ar kas nors pagalvojo, jog pačiai ašaros riedėdavo, sudarydamos ištisus vandenynus, vos tam žmogui pasukos už kampo, kai nebematydavo manęs…?

Vasarą teniso stovykloje, pralaimėjus klaikiu rezultatu, pirmą kartą pasitraukiau iš žaidimo, jo nebaigus. Trenkiau raketę ir greitai pasitraukiau į savo kambarį. Užsirakinau. Susiradau savo gigantišką rankšluostį ir užspaudžiau veidą, kad nuslopint garsą. Tada jau neverkiau, aš žliumbiau. Klaikiai. Man buvo be galo skaudu. Trūko palaikymo. PMS and so on. Galų gale įleidau kambariokę, gerą draugę. Abi sutarėm - reikia pasikalbėt. O aš kaip verkiau, taip ir negalėjau nustot. Springau ašarom. Tada ji pasakė : “Niekada niekada nebūčiau pagalvojus, kad tu tokia jautri… Visada atrodei tokia stipri, pasitikinti savim, ramindavai kitus. O štai pamačiau kitokią tave…”

Taigi, mielieji, ar ne kvaila daryti kažkokias išvadas, pagal išorinį žmogaus kiautą…? Vedęs, nevedęs, pasileidėlis, skaistuolis, gražuolis ar pabaisa. Kam taip rūšiuot žmones…?

P.S penktadienį, būnant Vilniuj, galvojau apie Fantomą… net supainiojau kažkokį tipelį lipantį į autobusą su juo… Ir jis kaip tik siūlė susitikt. Gaila, kad nebuvo realių galimybių. Jis matyt per tuos metus per daug giliai įaugo į mane, kad taip imtų ir sunyktų… Bet mes juk tik draugai su praeitim..?

Niekad nepamiršiu. Kol gyvi mes, gyvi prisiminimai. Neleisk man tavęs ilgėtis, Fantomai. Nereikia…