Ženklas, ar man vėl paranoja…?
Dar viena nerami naktis. Tėvai ruošėsi į kelionę, padėjau mamai surinkti vaistus, tada atsiguliau į lovą… Užmigti siaubingai nesisekė, mintys atkakliai vaikė miegą, užimdamos pasąmonę ir viską tame kambaryje. Užsidėjau ausines, turėdama vilties, jog Sonata No. 14 atneš gražesnį sapną. Bet nesugebėjau jos rasti tarp kelių šimtų dainų. Tada prasidėjo. Suskambo Maksim „Otpuskayu” ir pradėjo veržtis prisiminimai… Ši vasara, galybė veidų, nuostabių prisiminimų, ištartų žodžių, nepasakytų frazių. Gulėjau ir vis mąsčiau masčiau mąsčiau. Galų gale šie prisiminimai buvo malonūs ir nustūmė mane į žavaus transo būseną. Tik staiga… skardus dunkstelėjimas į grindis, tamsa, sukrėtė aplink tvyrojusią ramybę. Instinktyviai, ištraukiau ausinių laidą, numečiau iTouchą ant lovos ir pasileidau, tarsi maža mergaitė, į tėvų kambarį. Prie durų jau stovėjo mama, jos akys buvo ne mažiau paklaikę nei mano ir kiek sudirgęs tėtis, kuris buvo apsnūdęs ir kasėsi pakaušį. Žinoma, tas garsas iįgąsdino ir juos. Likau stovėti tarpduryje, o jie nuėjo… Šaukiau : „Ne ne, neikit kitur, tai mano kambaryje nukrito! MANO KAMBARYJE!!”. Bet jie neklausė. Apėjo visus kitus kambarius ir galiausiai užėjo į manąjį. Priėjau ir aš, bet kažkodėl nedrįsau peržengti slenksčio [tariamo, tokio čia nėra]. „Pažiūrėk, ar tai ne paveikslas” - sunerimus paprašiau mamos. Ji atsakė, jog jis savo vietoje. Mano kambaryje - du paveikslai. Iš tiesų, tai buvo tiesa. Portretas ramus ir patamsėjęs, stovėjo atremtas į sieną ant lentynos ir žvelgė į tamsą. Tuomet įžengiau pati ir sušukau: „Juk liepiau patikrinti paveikslą!”. Didžiulis, maždaug 90cmx90cm apimties Mariaus Jonučio paveikslas, nukritęs iš daugiau nei 2 metrų aukščio, stovėjo ant grindų, parimęs į baltą sieną, tarsi iš viso niekada nebūtų buvęs pakabintas, tarsi jį kažkas ten būtų pastatęs ir palikęs. Vienintelė žymė, jog šis nuostabus darbas krito, buvo kiek įskylusi viena rėmo detalė. Daviau subtilią užuominą tėvam, kad būčiau nieko prieš, jei apsikeistume tą naktį miegamasiais, bet jų pozicija buvo aiški: “Nėra dėl ko jaudintis, juk tai ne žmogus, o nukritęs daiktas. Tiesiog palik kambario duris atviras”. Nežinau kodėl, bet praviros durys mane dar labiau gąsdina, nes girdisi dar daugiau įvairių namo garsų ir tai sukelia tikrą audrą mano vaizduotėje. Palikau uždegtą ant darbo stalo stovinčią “taurę” lempą. Blausi šviesa teikė šiek tiek ramybės.
Atsiguliau į lovą, bet užmigti nesisekė, pernelyg įbauginta buvau, vėl pasidaviau garsų kankinimam. Neapsikentus, atsisėdau ir pakėliau nuo stalelio gulinčią knygą. Hesės “Stepių vilką”. Atsiverčiau ir skaičiau. Pernelyg nesigilindama (vis dėlto buvo 01h), tiesiog ramindama save. Visas kūnas drebėjo, mačiau kaip virpėjo puslapiai, liečiami mano drebančių rankų. Pulsas buvo toks dažnas, jog vargu ar kraujo spaudimo matuoklis nebūtų nusprogęs nuo tokių skaičiukų. Nebepamenu, kada paskutinį kartą būčiau taip išsigandusi.
Nemyliu tamsos, man ji ne priešas, bet kažkas tokio, ko negaliu peržengti, ko vengiu, kas mane gąsdina. Ji nekelia pagarbos kaip ugnis, kurios taipogi neliečiu, bet godžiai ryju akimis. Ji tik įvaro baimę, panišką baimę. Tai tas metas, kai prasiveria mano ypatingasis kanalas su anuo pasauliu, kuriuo pernelyg tikiu.
Tą naktį vėl mąsčiau ką reiškė tai. Tas paveikslo kritimas [jis buvo pakabintas gal prieš mėnesį]… Galbūt pernelyg tikiu ženklais, siunčiamais mums, kad pamatytume, ko nematome plika akimi. Kad pajaustume. Tame paveiksle atvaizduotas tarsi kaimo gyvenimas, angelas virš sodybos, senučiukė, melžianti karvutę, sodai aplink. Toks labai teigiamas energetiškai paveikslas. Vadinasi “Nostalgija”. Ir pačiam autoriui jis be galo artimas.
Kas tai buvo? Ženklas, ar man ir vėl paranoja…?
Rodyk draugams



This what i want…
Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
