Gimus Bitch Danijos Princese Netapsi

Liko tiek nedaug iki Naujų metų pradžios… Visi skuba užbaigti nebaigtus darbus, moterys pluša virtuvėse, ruošdamos šventinę vakarienę, vyrai renkasi kokius gėrimus gers, mažyliai smalsiai klausinėja, kas keičiasi per tuos Naujuosius metus, o paaugliai kabina tėvam makaronus, stengdamiesi, kad tėvai išleistų smagiai paūžt pas draugus.

Vat. Aš pati paauglė, bet šiais metais nėra noro nei makaronų, nei ryžių pudingo. Ir išdidžiai sakau - Naujus sutiksiu namie, su mylima šeima. Va visi ką tik darbavomės prie anties gaminimo. Aš pvz skutau daržoves. Tik vienos dalyvės nebuvo - mažiausios šeimos monstrytės - mano sesutės. Che, mūsų namai - monstrų biuras. Arba trolių mumių. Na mes visi tokie ryškūs, kad nepasidalijam dėmesiu turbūt. Apsikandžiojam replikom. Tiek metų kartu, o vis dar šlifuojamės charakterius. Gal ir gerai, tobulėjimui - nėra ribų ar laiko stygiaus. Bet galiu drąsiai sakyti - nepaisant momentų, kai mielai padaryčiau, kad jie prasmegtų - aš myliu juos. Labai. Ir  nežinau ką daryčiau be jų. Nesu labai prisirišus, ypatingai artimo ryšio nėra, bet… mes tikri, su savo emocijom ir savotiškais santykiais. Nėra dirbtinio nuglaistymo.

Norėčiau, kad laikrodžiui sumušus dvyliktą, stebuklingos magijos ir mūsų pačių pagalba nutiktų šie dalykai :

1. Būtų neblogai, kad susitvarkytų sveikata. Atsibodo man ryt vaistus nuo skydliaukės ir širdies.

2. Noriu, kad pasveiktų visi man brangūs žmones. Ir ne tik. Visi vargšai vaikučiai, kurie serga onkologinėm ligom. Ir ne tik vaikai.

3. Kad mano pusbrolis ir puskė - jie brolis ir sesuo - pagaliau imtų bendraut. gyvent kartu 13 metų, bet neturėt visiškai jokio ryšio - liūdnas vaizdas. Mielieji, jūs juk to paties kraujo, matot vienas kitą kasdien. Ar neturėtumėt nors kiek pasistengt, kad sutartumėt…? Juk gali būti kad kada nors turėsit tik vienas kitas.

4. Kad geriau sutarčiau su mažąja monstryte [sese]. Turėčiau daugiau kantrybės jai, skirčiau daugiau dėmesio.

5. Kad mano dėdė ir teta susitaikytų.

6. Kad valgant saldumynus svoris eitų ne į pilvą, šlaunis ir kitur, o į papus. ;D

7.  Kad tapčiau pramoginių šokių šokėja ir atrasčiau savyje jėgų toliau lošt tenisą. (sakau LOŠTI, o ne simuliuot)

8. Kad… tapčiau tolerantiškesnė, nebebūčiau tokia karštakošė.

9. Kad… visai nebesikeikčiau. Na, išskyrus “blemba”.

10. Kad nenučiuožtų stogas iki vasaros atostogų ir iš chemijos išeitų 9. (iš pirmo pusmečio turiu 8. gan zeba)

11. Kad ekonomonė krizė nesuėstų žmonių gyvenimo ir visi lietuviai mažiau burbėtų. ( nuo surauktų snukių pradedu įgyt alergiją)

12. Kad niekad nebūtų apmaudo, jog iš savanorių pr kaune, persikraustysiu į Kačergą, namą ant Nemuno kranto. (Nuo sausio - tai bus mano gimtasis kaimas. kaip visiškai miestietei tai gan neblogas pokytis)

13. Kad taip ir likčiau tokia apsiraminus ir nerviingumas sumažėtų (tikiuosi dar niekam nepažeidžiau klausos..?)

14. Kad… em.. apmažėtų poshlumo.

15. Kad nors truputį tapčiau labiau šeimos žmogum.

16. Kad Martynas nusileistų ant žemės ir suvoktų, jog nėra Johnny Deppas su Švarco raumenim, o tik mažytis gaidukas su pincetu.

17. Kad nustočiau ****avot Martį. O jis ir užsikištų su savo replikom.

18. Kad… mano miaaailės zonoj viskas būtų ore ir toliau.

19. Kad būtų sniego!!! (tada bent akių nedirgina ant pievos palikti šunų kakučiai)

20. Kad visi likę neišvardinti dalykai atsirastų komentaruose. juokauju ;D

21. Kad pavyktų aptvarkyt savo formas ir vasarą galėčiau puikuotis žavingu vaizdu.

22. Kad mano brangios mergaitės pagaliau susirastų sau gerus/blogus ir mylinčius berniukus.

23. Kad sumažėtų liūdinčiųjų ir nervingų kiekis. Ė, nu, chebryte… aukštyn snukelius! Išmeskit kokią tais šypseną.

ir taip toliau ir panašiai.

24. Kad vasarą ir vėl lėkčiau į Turkiją, Nidą, Papę, Trakus.

25. Kad visi taptų nuoširdesni, geresni ir nebevyktų tokios aktyvios makaronų kabinimo fiestos.

Pasaulio nepakeisiu, bet reikia tikėti, kad kas iš šio sąrašo bus išpildyta. Pasistengiam?

Gerų Naujų metų :}

Ji kvepia šokoladu. Kartais Schogetten, o kartais body shopp. Iš tikrųjų, šventai tikiu, kad ji - šokoladinė meškiuko formos žvaigždė nukritusi į žemę, kad spindėtų mum. Deja susirgo čia bjauria liga ir trumpam išnyko jos šokoladinis gaubtas ;o

 Ji murma dėl savo fiūros. Kvailystė! Niekas nedrįstu nieko prikišt, pamatę šią fabolous meškiukų giminaitę su ta… dieeeeviška raudona pramoginių šokių suknele ir baltais perliukais. Blem, mieloji, jūs - žavinga.

Išties. Einant mokykla, kai pamatau jus, kai jūs šypsotės man - … jei būčiau Mr K. - lydyčiausi it snaigė ugnies glėbyje.

Moreover, she has suuuuuch a beutiful mind! Ech. Du tymbark ir aš išmokstu visų visų lietuvių gramatikos palapčių ;D Ji moko mažiukus šokti. Be galo miela. Tikiu - jie ją dievina.

Velnias, vieniša. Bet su galingu veiksmų sąrašiuku.. ;D Gerb. Ž, jum turėtų nebe princas ant balto žirgo atjot, bet… prancūzas su juodu bentley. ;D Arba žaliu dviračiu. Bet jis veeeelniškai velniškas. Ir pavydus. Oo taip. Jis  grįš.

O kaip ji kuria… nai nai. Matyt Dievas jai gimstant įmetė rašinių rašymo schemelę į galvą. Vėliau ji ją perskėlė pusiau ir dalį perkėlė į širdį. Iš to gimė tūkstantis nuostabių veikėjų su Petkiu priešaky. Ar minėjau, kad jos fantazija… šokoladinė? Aha, ji magic.

Yra toks žavingas berniukas. Bjaurokas kartais truputį, bet šiaip… imkit jį, Mis Ž. ;D (nežiūrėkit taip piktai į mane, bet jūs kartu atrodot kaip Richardas Gere’as ir Diane Lane(DIEVIŠKAI))

Aš dar kalbėčiau ilgai ilgai, bet… kas iš to? Nuostabumą, šokoladinį žvaigždiškumą žodžiais perteikt sunku.

Živile - negrįžk į savo planetą, mums tavęs reikia čia, žemėj.

Gerbiu. Žaviuosi. Tikiu. Ir džiaugiuosi. :}

P.S Šventų Kūčių šilumos linkiu.

Viskas buvo taip netikėta… stebėdama tą vaizdą virpėjau, stojo širdis, negalėjau atitraukti akių… Kiekviena sekundė pilna įtampos, nežinios ir jaudulio…

Matyt likimas to norėjo, įvykus klaidai, aš gavau galimybę išvysti tai, kas privertė nekvėpuoti. Jei nebūčiau sumaišius susitikimo vietų, atėjus 15min per vėlai - visa tai nebūtų gimę mano mintyse.

Pasiekus Laisvės alėją, fontaną, išvydau prie jo stovintį vyruką. Įdėmiai nužvelgiau jį… Dailūs, stilingi batai [labiau sportinio tipo], džinsai, miela, brangiai atrodanti ruda pūkinė striukė, gan masyvūs, plačių rėmų juodi vardiniai akiniai ir akį rėžiantys plaukai… Gelsvi, itin stilingai apkirpti [man kažkodėl panėšėjo į pionierišką kirpimą] ,rimta veido išaiška ir… rankoje nuleidęs laikė smulkių, žavingų raudonų rožių puokštę, suvyniotų celofane. Tokie vyrai priverčia atsisukti. Jiems dar netarus nė žodžio, tu pajunti jų charizmą, vidinę jėgą. Jis atrodė pažįstamas… Tiesa, vakar mačiau jį halėje, kai Žalgiris žaidė su Panathinaikos [ koks tai buvo nuostabus jausmas šaukt "visi Kauno Žalgirio fanai!", "žalia balta, žalia balta, hey! hey!" ir kt., visa ta atmosfera... apakinta]. Jis ėjo prie pat aikštelės, rankoje laikė alų. Jau tada jį nužvelgiau ir pagalvojau : “Koks stilius… jis nuostabiai atrodo. Bet kodėl vaikšto viduryje rungtynių?? Veidelis kuklumu nespindi”… Netgi drįsau daryt prielaidą, jog jis gėjus. Idiotė.

Man buvo be galo smalsu, kas toji išrinktoji, kuriai skirtos rožės ir šio vyro simpatijos. “Ji turėtų būt ypatinga…” - mąsčiau. Rankos ledėjo, trypiau vietoj ir vaikštinėjau pirmyn atgal, kad nesuėstų šaltis. Žinoma, vis atsigęždama į šviesiaplaukį. Ir štai pamačiau artėjant kažkokią moterį. Tamsūs, gan trumpi auliniai batai, taipogi džinsai, trumpas mėlynas paltukas ir tokie pat šviesūs plaukai, siekiantys pečius… Ji nebuvo ypatinga gražuolė, bet su savitu šarmu. Jos veidas buvo labai rimtas, be jokių emocijų raukšlelių, todėl pamaniau, kad ji tikriausiai ne Toji… BET. Šarmingoji sustojo tiesiai priešais Mr Žavingąjį. Juos skyrė gal 30cm. Sustingau ir akylai stebėjau, kad dėsis toliau. Jų akys buvo tarpusavyje sukaustytos ir gal 3 minutes, šie žmonės nepratardami nė žodžio “žaidė akių karą”. Įtampa mano kūne vis didėjo ir didėjo, tarsi stovėčiau ant skardžio atbrailos ir svyruočiau. Kas bus toliau?? Labai lėtai ir sunkiai, vyras pradėjo kalbėt… Sprendžiant iš sukaustyto lūpų judėjimo - jo žodžiai buvo itin svarbūs, o jo veidas buvo užlietas rimtumo. “Ką jis sako?? Kodėl abiejų veidai be jokių emocijų?? Kas vyksta??” - šaukė galvoje. Tuomet jie apsikabino. Jis tvirtai ją priglaudė prie savęs, tarsi tai sakytų “Aš niekuomet tavęs nepaleisiu, nenoriu prarast tavęs”, ji taip pat tvirtai jį apkabino. Tai tiesiog nesuvokiama, jie taip stovėjo bent 3-4 minutes… taip nenorėjo vienas kito paleisti… Galiausiai kiek atsitraukė ir stovėjo susirėmę galvom… Vėlgi - mirtina tyla. Tik tylus kvėpimas ir susitelkimas vienas į kitą. Mano širdies plakimas dažnėjo lyg traukinio greitis įsibėgėjant. Tuktuk, tuktuk, tuktuk… Tuomet Mr Žavingasis švelniai pabučiavo ją į lūpas. Minkštas ir meilus pakštelėjimas, viskas taip tyra. Suremtos galvos, rankomis apjuosę vienas kitą jie tylėjo, o tyla ir artumas kalbėjo už juos. Jis ėmė keistai bučiuot jos kaklą… Tarsi ritmingais ir dažnais pakštelėjimais… Po to ši porelė apkabino vienas kitą per liemenį ir išnyko tamsioje alėjoje tarp medžių…

Iš šio vos ne transo pažadino D. skambutis, kai ji klausė kur esu, nes jau senokai laukianti prie vero caffe. “Velnias. Prie vero?? Aš jau ilgai prie fontano laukiu. Sakai ten nėra vietų? Ok. tai ateik iki Jazz'o”- atsakiau.

Nežinau kas įvyko tarp tų dviejų žmonių. Kas juos siejo. Tik žinau viena - dar niekada nejaučiau tokios maloniai jaudinančios įtampos ir magijos. Tai ne sapnas, ne knyga ir ne filmas. O tikras gyvenimas, Laisvės alėja ir gruodžio penktosios žavingas vakaras…

“Ar tikrai tikro vyro kūno turi būt kaip kokio Kalvin Klein apatinio trikotažo modelio? Argi tai tikras vyras - jei raumeningas?”

Aš nenoriu raumeningo modelio! Ar jūs manote, jog vyriškumas matuojamas pagal to audininio darinio dydį? Ak, kaladėlės, presiukas. Ir kas iš tų kaladėlių? Žaisit LEGO? O gal tas pats eightpack’as jus ištrauks iš depresijos, priglaus ar pradžiugins? Nejau vyras, neturintis iškilimų ant rankų, preso, kojų - nebe vyras? O, matot. Šiais laikais vyrais tampama sporto salės dėka… Utiutiu.

Ar tikrai tikit, jog tų visų modeliukų antrosios pusės miršta iš laimės? Nekreipiant dėmesio į faktą, kad jų vaikinai/vyrai gyvena su nuolatine meiluže - sporto sale? Kad jie taip myli save ir savo kūną, jog net nebededa pastangų į nieką daugiau gyvenime? Kad jų galvose pučia tooookie vėjai, jog panašu į lengvą tornadą?

Žinoma, yra subalansuotų asmenybių su bicepsais ir puikiai veikiančia galvele, bet… ar jų tiek daug?

Nežinau, manęs asmeniškai raumenys nešildo. Jie neateina ir nepabučiuoja, nedirba, nesigilina į tavo vidinį pasaulį, jie nėra dėmesingi. Akis paganyti - žinoma malonu. Bet juk galima nueit į sporto klubą, pasižiūrėti į šiuos “užsikačialinusius” vaikinukus ir išeiti. Namuose tavęs lauks kitas - vyras, kurį tu myli. Kuris nėra tik gražus vaizdas, nes jis - tavo gyvenimo liudininkas. Tas, kuris paguodžia, būna šalia, atneša kavą į lovą ir sako tau “myliu”. Nepriklausomai nuo savo bicepsų, tricepsų, sixpack’ų ir t.t

Vyras turi būt stiprus ne tik išore, jis turi būt stiprios dvasios, valios. Džentelmenas. Gerbiantis moterį. Mylintis. Draugas. Partneris. Drąsus. Bet… ar nuo raumenų kiekio jis įgaus nors vieną iš šių bruožų…?

-         Hey, boxer! Wanna box with me?? – įžūliai mesteliu.

-         Juk žinai, kad negalėčiau trenkt merginai,-  rimtai atsako jis.

-         Ak, koks gent‘as… – pašaipiai, bet kartu ir pagarbiai sakau.

    Ir su šitu džentelmenišku kikboksininku mes jau treji metai… pažįstami. Beje, šiandien kaip tik ir yra mūsų gražioji trejų metų sukakties diena, nuo tada kai susipažinome žavingajam Kemere. Buvo vėsus ruduo, Lietuvoj niūrus vėjas plėšė paskutinius lapus nuo jau apnuogintų šakų… Žinoma Turkija karščiu taip pat nealsavo… ar bent jau kalbant apie tiesioginę temperatūrą. Bet tai nieko nereiškė, kai turėjai tokį kompanioną šalia. 7 vakarai, šiek tiek naktų praleistų drauge ten virto rimta draugyste. Grįžus į „ten Lietuva, ten lietūs lyja“  viskas apsivertė aukštyn kojom… Šis žmogus tapo …mano dalimi. Begalės žinučių, keletas skambučių… Ir beprotiškai ilgas nesimatymo laikotarpis…

     Taip, kitas mūsų susitikimas įvyko po dviejų metų… Dveji metai virtualaus bendravimo. Susitikome Nidoj. Ne, tai nebuvo netyčinis susitikimas. Ooo, kaip drebėjo kojytės ir visas kūnas žygiuojant paplūdinimio link… Ilgas įdomaus dizaino sijonas plaikstėsi blaškomas vėjo, tiesa, kiek menkiau nei plaukai, kurie be perstojo plakėsi į veidą. Klausiausi Tracy Chapman. Nuo tada ši moteris virto „Nidos ir Jo“. Kokie neapsakomai drovūs buvom, tarsi žvėreliai, kai susitikom tą vėlyvą vakarą… Atsargus apkabinimas, nejaukūs žvilgsniai… Po tiek laiko nesimatymo mes turėjom iš naujo vienas prie kito priprasti. Prisijaukinti. Trys susitikimai Nidos prieglobstyje… Kopos, nesibaigiantys miškai, pelkės, takai ir takeliai, siautėjanti jūra… Žinojau viena : „jis sugrįžo“.

     Su šiuo žmogumi… iš mūsų istorijų būtų galima pastatyti neblogą dramą. Buvo visko – ir ašarų, ir pykčio, ir pavydo, neapsakomo šilumos, artumo jausmų, me….. Bet atminties žievėje įsirėžę liko tik tai, dėl ko … širdis plakė stipriau. Nepykit, kad nebus detalių, tiesiog labai saugau šią „prisiminimų karalystę“ ir nenoriu taip lengvai atverti vartų.

     Nežinau koks mano gyvenimas būtų dabar, jei nebūčiau sutikus „savojo“ boksininko. Nesigailiu nieko, kas įvyko. Tik už tam tikras klaidas siuntu ant savęs. Bet juk laiko neatsuksi atgal, tiesa..?

     Visada prisižiūrintis save, tvarkingas, galantiškas, džentelmenas. Ak, žinoma jis ne visada toks. Gero berniuko vardo jis negautų. Bet juk neatskleisim tavo nuotykių, tiesa, Fantomai? J

Ačiū, kad esi. Kad buvai šalia. Būsi?

But i will still kick your ass one day ;D

Tu matai prasigėrusį tysantį valkatą ant cemento… Kasdien vis ten pat, kasdien tais pačiais drabužiais, tokį pat apsvaigusį… Dažnas iš mūsų dar numeta : “Fui, sumauti girtuokliai, trainiojasi čia pakampėm su buteliais rankose! Valkatos, tinginiai!”. Tie, kas nestokoja brutualumo, sąžinės kiaurymės ar žiaurumo - prabėgdami dar įspiria, vožteli.

Ar kas nors pagalvojo, kas buvo šis žmogus, prieš įklimpstant į šį prakeiktą liūną…? Ar pagalvojo, kur jis šiąnakt nakvos? Ką valgys? Kodėl jis tyso su alaus ir degtinės buteliais prie turgaus vartų, vietoj to, kad bučiuotų žmoną jaukiuose namuose ar žaistų su vaikais…?

Kas žino, ką šis žmogus turėjo iškentėt? Galbūt jį paniekino, po daugybės metų atsidavimo jį išdavė kekšė(atsiprašau) žmona? Vaikam neberūpi jo autoritetas. Net šuo, ir tas atsuko uodegą! Tas pats mielas šunelis įkando į ranką, nes nedavei geros dešros paskutinio kąsnio. O vyrukas jį kasdien maitindavo, šukuodavo… Galbūt negailestingas likimas atėmė ugnim jo namus, Dievas pasiėmė į Dagų dūšią žmogaus, kurį mylėjo labiau už gyvenimą…?

Jis ėmė gerti. Iš pradžių po taurelę kasdien, vienas kitas butelis alaus… Bet juk tai nieko tokio, ar ne? Tik lengvas atsipalaidavimas… Vėliau taurelių ir butelių skaičius augo, žmogelis nebeskirdavo namų, nuo požeminės perėjos grindinio. Žmonai buvo per sunku kovot su jo nelaimėm, todėl paliko,  vaikai nemanė kištis į tai. Bosas nebe pirmą kartą pagavo išgėrusį, išspyrė iš darbo. Motina išvadino alkoholiku, liepė gydytis ir nedaryt gėdos “svietui” ir šeimai. Ir kas jam beliko? “draugai sugėrovai”? Barmenas baro, kuriame gėrei ir būdavai per girtas suprasti, jog vietoj 10lt paduodavai 100lt, todėl jis tave mėgo? Piniginė vis plonėjo, kad užsidirbtų keliem litam “ant buteliuko” buvo pasiruošęs sielą velniui parduoti.

Jis liko vienas. Vienui vienas. Be namų, be šeimos… Šiltą lovą atstodavo suoliukas stotelėje, gardžią žmonos padarytą vakarienę - sukietėjęs batono gabaliukas. Ir nebebuvo kas jį išklausytų, paguostų ar paklaustų : “Na kaip tau sekasi, šiandien? Kaip jautiesi?”. Visi nusigręžė tarsi nuo raupsotojo. Niekam nerūpėjo kodėl jis gerdavo ištisas dienas, nebeskirdamas ryto nuo vakaro, juk užtekdavo “jis apgailėtinas alkoholikas” ir tema užsidarydavo.

Šiam vyrui buvo diagnozuota liga, paskelbtas nuosprendis : NEREIKALINGAS. Kaip žiauriai skamba šis žodis. Kai žinai, jog niekam pasaulyje nerūpi, kad niekas šiandien nesusimąstė kaip tu laikaisi, ar gyvas, ar sveikas… Kai niekas neatsižvelgia į tai, kiek padarei gyvenime, tik tai, kad buvai alkoholikas. Kaip jam turėtų skaudėti…? galbūt jis nenusipelnė aukso medalio, bet antro šanso nusipelnė visi. Kaip ir laimės, paguodos, šilumos ar supratimo.

Neteisinu jo gėrimo, gink Dieve… Tai buvo jo praraja. Tiesiog… iš kur galime būt tikri, kad po keleto metų, to “valkatos chroniaus” vietoj negulėsite patys? Jūsų šeimos narys? Mylimasis…?

Gal tiesiog nereikia spjauti ant to, kas galbūt ateitį būsime patys. Juk niekados nesupranti kito, kol nepabūvoji jo situacijoje.

Labas vakaras (ne)gerbiamieji :)

Jūs atvykote į ”pieno&absento” barą. Enjoy.

Beje, malonu susipažinti. Galite mane vadinti … Sugalvokite patys. Nemėgstu, kai pagal vardą yra nustatomas žmogaus tipažas, jo išvaizda ar asmeniniai poreikiai.

Taigi. leisiu susidaryt nuomonę .

Mane galima rasti :

neaiškiuose vakarėliuose, knygyno erdvėj, tamsų vakarą ant akmens, Nemuno krantinėj, senamiesčio skersgatviuose, ekscentriškų merginų būrelyje, sportiškų vyukų draugijoje, menininkų glėby, Pizza Jazz (kaune - Laisvės Al., vilniuj - Gede), Vero Caffe su manginiu smoothie rankoje, teatre žiūrint operetę ar psichodelinį vaidininimėlį ( įsimylėjus G.Ivanauską. Rožinis Dievukas), dainuojamosios poezijos vakare,

Kačerginės parke,

Trakų Šokolado namuose,

Vilniuje prie Baltojo tilto ar Katedros aikštėje,

Kauno laisvės Alėjoje,

Nidos pajūryje, klaidžiojančią uždraustąja Parnidžio kopa, vedančia 07' vasaros kelio link.

Geriančią vaisinę arbatą. Aloe vera. Brightman skambant ausyse, o Bocelli ausinėse. Valgančią itin mėgstamą gurmanišką picą, kurios sudėties nekenčiu (tunas, lašiša, alyvuogės, svogūnai). Glostančią kailinę juodojo paltuko apykaklę. Mūvinčią juodomis odinėmis pirštinaitėmis. Vilkinčią… nuotaikų rūbus.

Esu ta, kuri liks neaiški ilgai. Nemėgsta šampano, ypatingai proteguoja pieną, žavisi absento žaliosiom fėjom ir tekilos gėrimo ritualu, bei ja pačia. Juodą kavą geria tik kai pasidaro klaikiai blogai su širdim skrendant lėktuvu.

Nekenčia k.ū.r.v.ų ir veidmainių. Paspringsta jos tegul savim pačiom.

 Jos įsiūtis kelia aplinkiniams baimę, kaip ir išprovokuotas psichodelinis juokas. Pasibaisėtinai atvira, perdėtai jausminga karštakošė.

Prie meno. Muzikos. teniso. pramoginių šokių.

Velniop snobizmą. Pavargus nuo Dolce&Gabanna, Gucci, Prada ir kitų vardinės industrijos pažibų. Užkniso jau. O pati progom užsideda Gucci akinius. Velniai ją griebtų, nepastovi siaubingai.

Nesistenk suprasti jos minties šuolių, tik būk šalia. Ilgai.

Palieku šiandieną “milk&absinthe” bar jūsų rankose. Prižiūrėkit, Johnny. Vakar ir vėl nusigėrė…